Dalyvavimas Europos vietokūros savaitėje, Reggio Emilia mieste, Italijoje, man tapo ne tik profesiniu įkvėpimu, bet ir galimybe giliai apmąstyti regeneruojančios vietokūros kryptis Europoje. Šis renginys, sutraukiantis šimtus praktikų, tyrėjų ir politikos formuotojų, atsiskleidė kaip įvairių metodų, filosofijų ir požiūrių sankirta. Jame itin aiškiai pajutau, kad vietokūros laukas vis plečiasi, tačiau regeneruojanti vietokūra – tokia, kokią formuoju aš (socialinius ryšius (at)kūrianti, ekosistemas stiprinanti ir padedanti kultūriškai gyti) – vis dar išlieka labai maža, bet svarbi niša.
Pokalbiai su Jenny Anderson.
Pagaliau, po beveik keturių metų pažinties, turėjau galimybę, pirmą kartą, gyvai susitikti su savo mentore Jenny Anderson – viena ryškiausių mąstytojų kalbančia apie iš vietos kylančias regeneruojančias ateitis. Po jos mokymų programos, kurią baigiau 2021 metais, įsteigėme mūsų nevyriausybinę organizaciją ir jos viziją bei misiją dedikavome būtent regenruojančiai vietokūrai. Europos vietokūros savaitėje su Jenny ne tik prasilenkėme konferencijos salėse – turėjome net keletą ilgesnių pokalbių, kuriuose gilinomės į regeneracijos prasmę šiandienos miestuose.
Mūsų diskusijose ryškėjo įdomus kontrastas: nors vietokūros tinklas itin platus, o renginyje skambėjo daugybė idėjų nuo kultūrinio aktyvavimo iki infrastruktūrinių pokyčių, tik labai nedidelė dalis dalyvių kalbėjo apie regeneraciją taip, kaip ją suprantame mes – kaip gilius, sisteminius, santykių ir ekosistemų regeneraciją skatinančius procesus. Dalyse mano diskusijų su kitais dalyviais buvo akcentuojama, kad vietokūra „turi atsipirkti finansiškai, kitaip jai nėra prasmės“. Šių skirtingų polių susitikimas tapo katalizatoriumi ilgoms diskusijoms su Jenny: apie tai, kokia turi būti vietokūros misija, ko turėtume tikėtis iš regeneracijos ir kaip išlaikyti vertybinį stuburą aplinkoje, kurioje dažnai viską matuojame investicine finansine grąža.
Kai susitinki su žmonėmis, su kuriais iš karto galima nerti į gylį.
Kita netikėtai prasminga patirtis – susitikimas su Prancūzijoje veikiančia organizacija „Umarell Collective“. Tai komanda, kuri, kaip ir mes, daug dėmesio skiria žmonių santykiui su miestu, eksperimentinėms platformoms ir bendrakūros procesams. Mūsų pokalbiuose atsivėrė daugybė bendrų taškų: nuo metodų iki vertybinių klausimų, nuo požiūrio į socialinį poveikį iki darnaus vystymosi iššūkių. Su jais bendravau tiek jų organizuotose dirbtuvėse „Trintis kaip katalizatorius“, tiek prie ir po jų susitikus tarp sesijų. Net keista, kad galima rasti tiek bendro su Paryžiuje veikiančia organizacija. Jaučiu, kad mūsų keliai dar susikirs.
„Good place“ tinklalaidė ir Lietuvos balsas tarptautinėje scenoje.
Judant tarp sesijų ir dirbtuvių vis pastebėdavau du žmones nuolat besišnekančius ant suoliuko. Ant šio suoliuko, man sėkmingai įtikinus tinklalaidės kūrėjus, pavyko atsisėsti trise. Taip Evelina ir aš papasakojome Robin apie savo veiklas Lietuvoje. Tai – dar vienas būdas įsitraukti į platesnį dialogą apie tai, kur link juda Europos miestai ir ką unikalaus kuriame mes. Pusvalandžio trukmės tinklalaidę galite peržiūrėti čia:
Ką parsivežu su savimi?
Grįžtu su gilesniu suvokimu, kad regeneruojanti vietokūra šiandien reikalauja ypatingo jautrumo santykiams, sisteminiam mąstymui ir drąsos atsigręžti į procesus, kurie dažnai sunkiai pamatuojami. Ji nėra trumpalaikė aktyvacija, greitas projektas ar viešosios erdvės pagražinimas. Tai ilgalaikė atsakomybė – padėti vietoms ir žmonėms (at)kurti ryšius ir skatinti gyvybingumą. Šie pokalbiai, susitikimai ir įžvalgos grįžta su manimi į Lietuvą – ne tik kaip profesinis kapitalas, bet ir kaip įkvėpimas toliau stiprinti regeneruojančios vietokūros lauką čia, Lietuvoje, kur jį dar tik kuriame, bet jau dabar matome nepaprastai daug potencialo.
Straipsnio autorė Rūta Lukošiūnaitė
Veikla įgyvendinama Lietuvos kultūros tarybos, Rūtai Lukošiūnaitei skirtos, mobilumo stipendijos architektūros srityje lėšomis.
KULTŪROS DIRBTUVĖ 